Ar tai tikrai valgoma?

Kartais spaudoje tenka išgirsti apie žmones, valgančius nevalgomus daiktus. Atsimenu kažkada bulvarinėje spaudoje teko skaityti apie senuką, kuris su draugu susilažino, jog suvalgys dviratį. Ir beveik įveikė. Užstrigo ties pedalais. Po to medikams teko išoperuoti tą vyrą, t. y. ištraukti daugybę metalo ir kitų medžiagų iš jo organizmo. Tačiau ar žinojote, jog taip elgtis gali ne tik kartais šiek tiek pakvaišę žmonės, bet ir gyvūnai?

Iš esmės neėdamų daiktų ėdimas dažniausiai yra psichologinė arba elgesio problema. Bet kai kuriais atvejais priežastis gali būti ir medicininė. Šią problemą turintis gyvūnas gali ėsti tik vieno tipo daiktus (pvz., plastiką, popierių) arba rinktis bet ką kas patenka į akiratį. Iš tiesų apie tai dažniau šneka šunų šeimininkai, bet šis elgesys būdingas ir katėms. Ką gali suėsti šį sutrikimą turintys gyvūnai? O gi bet ką! Metalą, smėlį, akmenis, plastiką, popierių, išmatas, tekstilę… ir sąrašas be galo.

Ar tai pavojinga, priklauso nuo sėkmės, suėsto dalyko kiekio ir tipo. Pavyzdžiui, jei gyvūnas ėda savo išmatas, tai yra šlykštu, tačiau nieko blogo nutikti neturėtų. Tuo tarpu, jei ėda svetimas – gali sustreikuoti augintinio virškinamasis traktas, jis gali užsikrėsti parazitais, toksinais ar infekcinėmis ligomis. Ėdant neėdamus objektus, jie taip pat gali sutrikdyti virškinamojo trakto darbą, sukelti apatiją, vėmimą ar viduriavimą, sužaloti dantis, o blogiausiu atveju gyvūnas gali užspringti, daiktas užstrigti žarnose ir jas dalinai ar pilnai užkimšti ir t. t. Kai kurie šeimininkai, jei šis sutrikimas nepasireiškis pernelyg intensyviai, linkę problemą ignoruoti. Tačiau, įvertinus visas rizikas, verčiau to išvengti.

Norint šį elgesį panaikinti, pirma reikėtų žinoti jo priežastis:

1. Pirmų pirmiausia reikėtų įvertinti ir atmesti visas medicinines priežastis. Šis elgesys gali pasireikšti dėl anemijos, parazitų, kepenų ligų, diabeto, neurologinių ir hormoninių susirgimų, virškinamojo trakto uždegimo. Jį gali įtakoti prastas maistas ar maisto medžiagų pasisavinimas, vitaminų stoka, nesubalansuota dieta, prastas mikrofloros balansas žarnyne, tam tikrų medikamentų vartojimas. Norint atmesti šias priežastis veterinaras turėtų gyvūną apžiūrėti, atlikti šlapimo, kraujo, išmatų tyrimus. Jei augintinis jaunas, nevalgomų daiktų graužimas gali būti laikinas, įtakotas dygstančių dantukų skausmo.

2. Jei gyvūnas yra sveikas fiziškai, reikėtų įvertinti galimas psichologines priežastis. Turbūt dažniausiai pasitaikanti iš jų yra išsiskyrimo baimė. Taip pat nevalgomų daiktų ėdimą gali įtakoti stresas, socializacijos trūkumas, depresija, frustracija.

3. Jei įvertinus visas galimybes manoma, kad neėdamų daiktų ėdimas nėra susijęs su psichikos problemomis, tada tai gali būti tiesiog… elgesys. Tokiu elgesiu gyvūnas gali siekti Jūsų dėmesio, bandyti paslėpti “įkalčius”, vaikyti nuobodulį ar patenkinti savo graužimo poreikį ir pan. Arba gali tiesiog būti išmokęs tokio elgesio iš mamos ar kitų vyresnių gyvūnų.

   
   

Šis elgesys paprastai nepraeina savaime (išskyrus atvejus kada yra sąlygotas jauno amžiaus, pvz., dygstant dantimas, tyrinėjimo tikslais ar pan.) Medicinines priežastis ištirti ir gydyti turėtų veterinaras. Kai kuriais atvejais gali padėti mitybos ritmo pakeitimas, probiotiniai ar papildai pagerinantys virškinimą, multivitaminai. Net jei nėra kitų medicininių priežasčių, kaip ir bet kuriam kitam gyvūnui, šį elgesį turinčiam, itin svarbu tinkama ir subalansuota mityba. Dėl elgesio ar psichologinių priežasčių geriausia yra kreiptis į profesionalų dresuotoją. Tačiau kai kuriais atvejais naudos duoda ir raminantys papildai, medikamentai ar feromonai. Šnekant bendrai, gyvūnas turėtų gauti pakankamą fizinio ir emocinio krūvio, būti socializuojamas jo nespaudžiant ir netraumuojant, dresūroje turėtų būti naudojama tik teigiama motyvacija, o ne bausmės. Išvykus iš namų gyvūnui galima pasiūlyti specialių žaidimų, palikti pakankamai saugių žaislų graužimui, jei dažnai nebūnate namuose, pasamdyti “auklę”. Kai kuriais atvejais efektyviausias būdas yra tiesiog vengti konkrečių daiktų ir situacijų, kuriose gyvūnas gali kažką netinkamo suėsti, vedžioti tik su pavadėliu.

APIE KAPROFAGIJĄ

Kaprofagija tai yra išmatų ėdimas. Gyvūnas gali ėsti savo arba svetimas išmatas. Ši problema yra tikrai labai opi daugelio šunų savininkams.

Jei savo išmatas ėda mažas šuniukas, tai labai gali būti, jog šis įprotis atsirado iš mamos. Patelei atsivedus yra normalu, jog šuniukų išmatas ji suėda. Šiuo atveju iki maždaug 9 mėnesių, toks šuniuko įprotis turėtų išnykti. Nepaisanat visų ankčiau paminėtų priežasčių, gan dažnai šunys savo išmatas ėda, norėdami jas paslėpti, pvz., nuo nepatenkinto šeimininko. Taip pat, toks elgesys labiau būdingas šunims, gyvenantiems kartu su kitais šunimis.

Šunys itin mėgsta kačių ir žmonių išmatas. Kad ir kaip blogai tai beskambėtų, visos ankščiau paminėtos priežastys gali būti bevertės, nes šunys tai daro tiesiog dėl to, kad… jiems tai patinka. Pvz., kačių maistas dažnai yra labai baltymingas, o tai suteikia „puikų“ skonį. Šiuo atveju geriausius rezultatus gali duoti dresūra ir šuns vedžiojimas su pavadėliu, jei namie yra katė – jos dėžutės padėjimas šuniui nepasiekiamoje vietoje.

Šunims ėdantiems savo išmatas, jei nėra kitos (t.y. medicininės ar psichologinės) problemos, gali padėti specialūs papildai, kurie ne tik pagerina pašaro virškinamumą, papildo virškinamąjį traktą probiotikais, bet ir pakeičia išmatų skonį, kad augintiniui jos nebebūtų tokios patrauklios.