Augintinių šėrimas (II dalis)

Praeitą savaitę pradėjome temą apie augintinių šėrimą. Aptarėme, kodėl reguliarus šėrimas geriau nei laisvas ir kodėl laikas nuo laiko reikėtų pakeisti pašarą. Šį kartą temą nagrinėsime toliau ir sužinosime, kaip pasirinkti maistą, jį dozuoti, kaip šerti pašarui jautrų augintinį.

PASIRINKMIMAS

Ant kiekvieno maisto įpakavimo privalo būti nurodyta, kokiai amžiaus grupei jis yra skirtas. Galima pastebėti, jog vieni gamintojai turi labai plačią paletę skirtingiems atvejams – mažyliams, jauniems, suaugusiems, seniems, nėštumo metu, sportuojantiems, kastruotiems ir t. t. Šunų maistas paskirstytas gali būti ir dar plačiau: mažų, vidutinių, didelių veislių šunims. Maistas gali būti skirtas netgi konkrečiai pagal veisles. Kitų gamintojų paletė gan siaura, ją sudaro tik skirtingų skonių pašarai, ant kurių nurodyta „visų amžiaus grupių gyvūnams“. Ką gi tai reiškia? Tai reiškia, jog šis maistas padengia augantiems ir reprodukciniams gyvūnams taikomus mitybinius reikalavimus, vadinasi automatiškai yra tinkami ir suaugusiems sveikiems keturkojams. Vis tik šioje vietoje yra tam tikrų niuansų. Jei augintinis yra linkęs į nutukimą, toks maistas gali būti per kaloringas, šiuo atveju reikėtų rinktis liesesnį variantą arba mažinti normas. Taip pat reikia stebėti gyvūno organizmo siunčiamus signalus, nes tokiame maiste gali būti per daug kitų medžiagų, nes mažyliams ir reprodukcijos metu reikia jų daugiau nei suaugusiajam. Be to tokį maistą atsargiau rekomenduočiau duoti labai didelių veislių šunims, nes jie, dėl savo dydžio, yra jautresni kai kurių medžiagų deficitui/ pertekliui ( pvz., kalcio) nei tarkime čichuachua.

Apskritai, kaip jau minėta, vienos formulės kaip pasirinkti maistą nėra ir konkrečių rekomenduotinų pašarų irgi nėra – reikia rinktis tą, kuris tinka Jūsų augintiniui. Tai kas tinka kitiems, nebūtinai tiks Jūsų keturkojui. Šitą įmanoma sužinoma tik bandymo būdu. Svarbiausia, pasirinkti amžių, dydį, aktyvumą, sveikatą atitinkančią pašarų grupę. Vis tik, kad sužinotumėte ar netinka pats maistas, ar yra kitos problemos yra būtina vadovautis maisto pakeitimo, dozavimo ir kitomis šėrimo taisyklėmis, būtent apie kurias ir kalbame šiuose straipsniuose. Vis tik, jautresniems gyvūnams, kurie labiau reaguoja į maistą (pvz., pradeda smarkiau ašaroti akytės, pūsti pilvuką) verčiau rinktis vieno baltymo pašarą. Šunų veislėms, linkusioms į širdies ligas geriau rinktis pašarus su grūdais nei begrūdžius.

MAISTO DOZAVIMAS

Ant kiekvieno komercinio maisto pakuotės privalo būti nurodyta dozuotė. Atkreipkite dėmesį, jog dažnai normos nurodomos ne konkrečiam esamuoju metu esančiam augintinio svoriui, o idealiam augintinio svoriui. Vadinasi, jei augintinis sveria 30 kg, bet turi viršsvorio, o jo idealus svoris yra 25 kg, jis turėtų būti šeriamas kaip 25 kg keturkojis. Ant mažylių pašaro esančios normos skaičiuojamos pagal idealų suaugusio augintinio svorį. Į šias normas būtina atkreipti dėmesį, bet jomis aklai vadovautis nereikėtų. Tarkime, jei augintinio svoris geras, bet pakeitus maistą (ir šeriant pagal normas), matote, kad jis pradeda liesėti arba tukti, normas būtina koreguoti individualiai. Vadinasi šerkite daugiau/ mažiau nei norma. Vis tik, jei nuo normos nukrysptama daugiau kaip 25%, geriau psieškoti kito tinkančio maisto. Bėda ta, kad tarkime sumažinus pašaro normą iki 75% rekomenduojamos, išlaikysite augintiniui tinkamą kalorijų kiekį (už tai jo svoris bus geras), tačiau galite nepasiekti pakankamos kitų medžiagų (pvz., vitaminų) normos per dieną. Dėl to net ir šeriant visaverčiu pašaru, tam tikrų medžiagų keturkojis gaus nepakankamai.

Šnekant apie augintinio svorį, daug žmonių nemato didelės bėdos, jei augintinis apvalokas. Žmonėms apvaloki augintiniai dažnai net gražu. Vis tik bet koks svorio perviršis kenkia augintinio sveikatai. Taip pat svoris labai svarbus auginant jaunus didelių veislių šunis, linkusius į judėjimo aparato problemas. Tokiems augintiniams rekomenduojama palaikyti net truputį žemesnį svorį nei norma. Tokiu atveju neapkraunama jų besiformuojanti kaulų – sąnarių sistema. O kai ji pilnai subręsta, augintinis yra pradedamas šerti normaliu kiekiu maisto ir savo normalų idealų svorį jis taip pat priauga.

Atsiminkite, kad kai kurie gyvūnai yra nuolatos alkani nepriklausomai nuo maisto kiekio kurį jam duodate. Taigi, kad ir kaip gražiai augintinis prašytų kai pjaustote kepsnį, jei jis ėda subalansuotą pilnavertį pašarą ir gauna reikiamą jo dozę, galite būti tikri, kad papildomas maistas jam visai nereikalingas.

SKANIUKAI

Augintiniai mėgsta skaniukus. Šeimininkai taip pat mėgsta skaniukus. Suprantama, jog kiekvienas iš mūsų džiaugiamės pamalonindami savo mylimuosius – šiuo atveju augintinius. Vis tik nereikia pamišti, kad skaniukai augintiniams yra tas pats kaip saldainiai mums ar mūsų vaikams (juk vaikams saldainius paprastai ribojame?). Skaniukai griežtai neturėtų sudaryti daugiau kaip 10 % suvalgomos dienos normos. O gerai, jei procentaliai šis skaičius būtų ir mažesnis, ypač jautriems augintiniams.

ALERGIJA AR MAISTO NETOLERAVIMAS?

Kaip jau minėta ankščiau tos tikrosios alerginės reakcijos augintiniams pasitaiko gan retai. Tuo tarpu maisto netoleravimo simptomus jaučia maždaug 30 % keturkojų. Blogoji žinia ta, kad dauguma alergijos ir netoleravimo požymių sutampa. Geroji ta, kad vis tik skirtumų pagal kuriuos galima numanyti kas kankina augintinį yra. Alergijos atvejai augintiniams beveik visada susiję su oda, o gastrointestinaliniai požymiai gali būti, gali nebūti. Tuo tarpu netoleravimo atvejais beveik visada labiau išreikšti būtent gastrointestinaliniai požymiai (vėmimas, pilvo pūtimas, viduriavimas ir t. t.), o odos problemos būna arba ne. Taip pat alergijos atvejais dažnai kartu pasireiškia chroniniai ausies uždegimai, antrinės odos ligos vos išgydytos vėl atsinaujina ir pan. Taip pat pradėjus naudoti eliminacinę dietą, esant alergijai, pagerėjimas įprastai išryškėja vėliau nei esant netoleravimui. Vis tik šis faktorius yra individualus. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad alergijai pasireikšti paprastai reikia kelių pavartojimų (nesusimaišykite, jei kažkada gyvūną alergizavo produktas X, kitą kartą reakcija į tą patį produktą gali pasireikšti ir po pirmo suvalgymo), o netoleravimas net ir pirmą kartą paragavus pasireiškia netrukus. O esminis skirtumas tačiau vis tik nematomas skirtumas yra tas, kad alergijos atveju yra įtraukiama imuninė sistema, tuo tarpu netoleravimo – ne.

Atsirinkti maistą turint šias problemas yra ganėtinai sudėtinga ir reikalauja daug darbo bei griežtos disciplinos. Ir vis tik viskas yra įmanoma. Pagrindinis dalykas tiek alergijos, tiek netoleravimo atveju yra eliminacinė dieta. Labai griežta. Labai disciplinuota. Yra du būdai: a) pasirinkti hipoalerginį pašarą; b) pasirinkti vieno baltymo pašarą su baltymu, kurio gyvūnas niekada gyvenime nėra ragavęs (pvz., triušiena). Ateinančias kelias savaites gyvūnas gali gauti TIK tokį pašarą, negalima jokių skaniukų, dantų pastų, medikamentų (antihelmintikus suduokite prieš pradėdami bandymą, tabletinės priemones nuo erkių turi būti pakeistos į naudojamas išoriškai) ar juo labiau maisto nuo stalo. Net vienas kąsniukas gali sužlugdyti visas pastangas, patekti į nasrus gali TIK pasirinktas maistas. Alergijos atveju pamatyti efektą gali prireikti iki 12 sav., tuo tarpu netoleravimo atveju virškinamojo trakto sveikatingumas įprastai pagerėja jau po 1 – 3 sav. Vis tik šitoje vietoje yra kritinis taškas – maisto pakeitimo momentas. Jei nuo prieš tai šerto maisto prie gydomojo pereidinėsite palaipsniui, šis perėjimo periodas nesiskaičiuoja į bandymo laiką; jei maistas bus pakeistas staigiai, reikia neatmesti faktoriaus, kad gyvūnas gali viduriuoti/ vemti ir pan. nuo staigių maisto pokyčių. Taigi, viskam reikia laiko, nedarykite išvadų po kelių dienų nuo eliminacinės dietos pradžios.

Apskritai, alergiškiems ar linkusiems į maisto netoleravimą augintiniams verčiau rinktis vieno baltymo ir ne itin ilgo ingidientų sąrašo pašarą. Tačiau būtina įsitikinti, kad šis maistas turi pakankamai ingridientų, kad būtų visavertis ir subalansuotas.