Ką valgyt dilema – šitą valgau, o to ne!

Pasakysiu atvirai – klausimas apie mitybą man vienas sudėtingiausių. Kodėl? Nes mano nuomone, visi mitybos būdai yra teisingi, jei jie subalansuoti ir svarbiausia tinkami konkrečiam individui. O sunkiausia šia tema diskutuoti todėl, kad labai dažnai kažkurio mitybos būdo šalininkai būna itin kategoriški ir griežtai palaikantys tik vieną konkretų mitybos variantą. Kaip jau minėjau, aš pati esu kažkur per viduriuką, todėl šiuo straipsniu neįrodinėsiu, jog kažkas yra geriau ar blogiau. Tik apžvelgsiu skirtingus būdus, jų pliusus ir minusus, taip pat į ką reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis konkretų šėrimo metodą.

KOMERCINIS PAŠARAS

Pasirinkimas tikrai platus. Sausas/ šlapias pašaras. Ekonominės klasės/ Premium/ Super Premium / holistinis pašaras. Standartinė arba veterinarinė gydomoji dieta. Taip pat skirtingi pašarai įvairioms amžiaus grupėms, veislėms, skirtingiems aktyvumo lygiams ir kt.

Pirma asociacija kylanti apie komercinius pašarus yra patogumas. Jie ilgai laikosi, galima greitai ir patogiai pašerti gyvūną bet kur ir bet kada. Yra manančių, jog į komercinį pašarą yra dedami prastos kokybės ingredientai, o dėl intensyvaus apdorojimo, jo maža vertė. Vis tik, mano nuomone, aukštos klasės komerciniai pašarai yra kokybiškai tiriami ir kontroliuojami, todėl jie yra labiausiai visus normatyvus ir mitybos reikalavimus atitinkantis pasirinkimas. Kadangi šiuolaikiniams šeimininkams labai svarbi žaliavų kokybė, yra maisto gamintojų, deklaruojančių, jog jų pašarui naudojami tik žmonių maisto kokybę atitinkantys produktai. Taip pat komerciniuose pašaruose papildomai gali būti įdėta vitaminų, mineralų, antioksidantų, ląstelienos virškinimui gerinti ar kt. Konservantų ir sintetinių medžiagų , pvz., dažiklių aukštos kokybės pašare neturėtų būti, jame leidžiami tik sintetiniai vitaminai. Šeriant keturkojį kokybišku ir jam tinkančiu komerciniu pašaru, šlapiu ar sausu, jokiais papildais rūpintis nereikėtų. Taip pat graužiant sausą pašarą yra mechaniškai valomi dantukai. O jei gyvūnas nusilpęs, jam trūksta skysčių ar pan, jam puikiai tiks konservai.

Vienas iš pagrindinių minusų, jog komercinis pašaras šuniui mažiau skanus už natūralų. Jo skonių įvairovė mažesnė (paprastai vienu metu šeriama tik vieno skonio pašaru), todėl kai kurie gyvūnai jį ėda mažiau noriai. Taigi , jį reikia paskaninti. Vienas iš būdų tai padaryti yra cheminiai skonio stiprikliai. Vis tik pašaro su cheminiais priedais suteikiančiais skonį ir spalvas, geriau nesirinkti. Kitas būdas pašarą padaryti skanesniu yra jame padidinant riebų kiekį, o riebalų perteklius nėra naudingas nei žmogui, nei šuniui. Šunų pasaulyje šiuo metu taip pat yra labai opi nutukimo problema. Nors dabar populiarėja begrūdis maistas, veterinarai pastebi, kad daug nutukusių gyvūnų ėda būtent begrūdį maistą. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad gyvūnai ėdantys sausą maistą, visada turėtų priėjimą prie vandens. Šeriant natūraliu maistu arba konservais, į gyvūno organizmą patenka šiek tiek skysčių su maistu, tuo tarpu sausas maistas yra visiškai dehidratuotas. Nuolatinis vandens šaltinis yra itin svarbu, nes jo trūkumas sukelia ar predisponuoja daug sveikatos problemų, įskaitant šlapimo takų akmenligę.

NATŪRALUS ŠĖRIMAS

Natūralus termiškai neapdoroto maisto šėrimas yra pirmiausia „arčiau gamtos“, taigi daugumai šeimininkų skamba kaip sveikas pasirinkimas. Be to, šerdami tokiu maistu mes geriau matome kas patenka į mūsų augintinio skrandį ir tai kelia pasitikėjimą šiuo mitybos būdu. Šiuo būdu šeriami gyvūnai dažnai turi gražų kailį ir sveiką odą (todėl būdas ypač mėgstamas tų šeimininkų, kurie ankščiau vargo dėl odos ligų), keturkojai geriau suformuoja mažesnius kiekius išmatų, o tai rodo gerą pasisavinimą. Šunų gaunančių graužti didelius kaulus dantys paprastai ilgai išlieka sveiki, nes jie yra “nuvalomi”. Ši veikla taip pat sumažina nuobodulį ir sulėtina ėdimo laiką, tai naudinga šunims, kurie linkę labai greitai ėsti ir turi dėl to virškinimo problemų.

Mano nuomone didžiausias šios mitybos minusas yra tas, kad norint ja šerti savo šunį taisyklingai, reikia turėti tikrai daug žinių. Ir tam, kad tokia mityba būtų tikrai kokybiška, neužtenka pasitarti su veterinaru ar veisėju ir šuniui duoti geros mėsos. Mitybos planą turėtų sudaryti mitybos specialistas, kurių pas mus nėra labai daug, o pačią mitybą sudaro ne tik mėsa bet ir kitokios rūšies maistas. Vienų studijų, kurios analizavo, naminio šunų maisto receptus duomenimis, net 92 % visų tirtų receptų turėjo bent vienos medžiagos trūkumą, lyginant su nustatytomis subalansuotos mitybos normomis. Problemą turėtų spręsti receptų maišymas, bet… tų pačių studijų duomenimis, daugelyje receptų trūko tų pačių medžiagų, taigi net maišymas negarantuoja, kad mityba tikrai bus subalansuota ir gyvūnas gaus visas jam reikalingas medžiagas. O nesubalansuota natūrali mityba kaip ir nekokybiškas komercinis pašaras, sukelia sveikatos sutrikimus, dėl kurių vėliau reikia kreiptis į veterinarą. Taip pat šerti šunį šiuo būdu reikalauja didesnių šeimininko pastangų ir resursų nei šeriant komerciniu maistu. Nors kokybiškas komercinis pašaras nėra pigus, natūrali mityba irgi gan brangus pasirinkimas. Be to toks maistas dažnu atveju šaldomas, o tam reikia turėti galimybes ir vietos. Kadangi su šia mityba yra siūlomi ir kaulai, šuo gali nusilaužti dantį. Taip pat pasitaiko atvejų, jog kaulai patekę į virškinamąjį traktą sukelia problemų, pvz., užstringa ir juos tenka operuoti. Kadangi ingredientai termiškai neapdoroti, išlieka rizika užsikrėsti pvz., salmonelioze, žarnyno parazitais. Dėl šios priežasties, yra specialistų, kurie nerekomenduoja natūralia mityba maitinti gyvūnų, kurie auga kartu su mažais vaikais.

Aš manau, jog natūralus tikrai gerai subalansuotas ir neužkrėstas maistas, duodamas gyvūnui, yra sveikiausias pasirinkimas. Tokiu atveju pats šeimininkas mato, kokios kokybės ir sudėties pietus gauna gyvūnas. Jei gyvūnas alergiškas, galima nesunkiai garantuoti, kad alergeno nebus pašare. Ir vis tik natūralus šėrimo būdas šiai dienia yra tik populiarėjanti tendencija, tikrų mokslinių duomenų apie jo naudą dar gerokai trūksta, o specialistų gebančių tiksliai ir kompetentingai paskaičiuoti racionus nėra daug. Todėl šiuo klausimu, mano nuomone, nėra vieno teisingo varianto. Kiekvienas šeimininkas turi atrasti sau ir savo šuniui priimtiniausią mitybos metodą. Ką ėda mano šunys? Šiai dienai aš vis dar renkuosi kokybišką komercinį pašarą. Šeriant juo tikiu, kad mano šunys gauna pilnai subalansuotą visų reikalingų medžiagų kompleksą, o aš nerizikuoju savo gyvūnų ir vaikų sveikata, dėl termiškai neapdorotos mėsos. Šiandien šie faktoriai man yra prioritetiniai. Ką aš dažniausiai rekomenduoju savo pacientams? Sveikiems suaugusiems šunims, jei tik mityba yra subalansuota, nėra didelio skirtumo kokį pašarą, natūralų ar komercinį, ės. Tačiau, nors profilaktinės apžiūros visiems gyvūnams yra labai rekomenduotinos, vis tik natūraliu maistu maitinamiems gyvūnams jos yra dar svarbesnės dėl galimo medžiagų disbalanso. Mažiems šuniukams arba sergantiems gyvūnams aš mieliau renkuosi komercines dietas, nes jaučiuosi labiau garantuota, kad gyvūnas gaus būtent tas medžiagas, kurios jam yra reikalingiausios konkrečiu momentu. O kokį pašarą renkatės Jūs?