O kur gi ta girnelė?

Ar esate pastebėję, kad žaisdamas augintinis tarsi keistai stabteli minutėlei, o tada vėl pasileidžia bėgti? O gal kartais bėgdamas kresteli kojytę?

Nors pasitaiko ir didesniems šunims, įprastai tai mažų veislių šunų liga. Vienokiame ar kitokiame lygmenyje pasireiškinati labai dažnai. Pasitaiko ir katėms, bet tai yra smarkiai rečiau diagnozuojama.

Taigi, kas ta girnelė ir kas nutinka jai liuksuojant? Kelio girnelė yra nedidielis kauliukas randamas kelio sąnario viduje. Jei paliestumėte savo arba gyvūno kelią, palankstytumėte koją, turėtumėte pajusti ten nedidelį kauliuką, kuris keliui judant juda aukštyn žemyn, o pajudinus šonan – šiek tiek į kairę ir į dešinę. Nesant liuksacijos į kairę ir dešinę jis turėtų judėti tik šiek tiek. Jei kažkurioje pozicijoje šis kauliukas pajuda smarkiai į šoną, tai ir yra liuksacija – išnirimas iš savo įprastos anatominės pozicijos. Sunkiais atvejais, girnelė gali būti nuolatos išnirusi – tokiu atveju visą laiką bus jaučiama sąnario šone.

Girnelės liuksacija yra viena dažniausių ortopedinių patologijų pasitaikančių praktikoje. Dažniau aptinkama pas mažų veislių šunis, ypač jorkšyro terjerus, pomeranijos špicus, čihuahua ir pan. Dėl šios būklės gyvūnai retai atvyksta į kliniką, kur kas dažniau ji yra aptinkama atsitiktinės apžiūros metu arba tiesiog kalbant su šeimininkais. Gali būti paveikta viena arba abi galūnės. Ligos pasireiškimui įtaką daro genetika, todėl kai kurių veislių šunims prieš kergiant yra privalomi tyrimai. Yra numatyta, kokį laipsnį turinčius šunis veisti galima. Kitus veisti yra draudžiama. Tačiau kelio girnelės išnirimą gali įtakoti ir traumos.

Štai kaip laipsnuojama ši patologija:

1. 0 – girnelė tvirtai laikosi savo vietoje;

2. I – girnelė juda šiek tiek laisviau. Ji gali laikas nuo laiko išnirti arba būti išnarinta manualiniu būdu kai sąnarys yra ištiestas. Girnelė visada savaime atsistato į savo įprastą vietą;

3. II – kelio girnelė yra savo vietoje, jei koja ištiesta. Koją pasukus ar sulenkus girnelė išnyra ir į savo vietą negrįžta kol nėra atsatatoma ranka arba galūnės judesiu;

4. III – girnelė pastoviai yra išnirimo būsenoje, tačiau ją galima laikinai atstatyti į normalią poziciją;

5. IV – girnelė pastoviai išnirusi ir jos atstatymas negalima.

   
   

Matomi simptomai priklauso nuo individo ir patologijos laipsnio. Esant lengvai patologijai šeimininkai dažnai nepastebi jokių neįprastų simptomų arba paklausus prisimena, jog yra pastebėję gyvūną keistai besielgiant. Pastebi, kad gyvūnas kartais sustoja bėgdamas, pajudina koją ir bėga toliau; kad gyvūnas kartais tarsi “peršoka” žingsnį viena koja; yra matę augintinį kelis kartus krestelint koją, prieš pilnavertį jos naudojimą ėjimui ar bėgimui. Tai nutinka tada, kada girnelė išnirsta. Gyvūnas pajudina koją pirmyn atgal ir tokiu būdu pats atsistato girnelę į vietą. Vis tik, kai jaunam gyvūnui tai nutinka pirmą kartą, pasitaiko atvejų, jog jis labai išsigąsta ir šeimininkai labai aiškaii pastebi, jog kažkas nutiko, tik dažniausiai nesupranta kas. Toks išsigandęs gyvūnas gali pradėti cypti, griūti ant žemės ir t.t., nors girnelė jau būna atsistačiusi į savo vietą. Sunkesnio laipsnio patologiją pastebėti paprasčiau. Pasikeičia gyvūno laikysena, jis gali vengti tam tikrų judesių ir veiksmų, šlubuoti. Iš esmės pati liuksacija nėra skausminga (gal labiau nemaloni). Vis tik nuo nenormalaus kaulo judėjimo sąnario paviršiumi, su laiku yra nutrinamas sąnarys, o tai dar blogina situaciją (lengvina girnelės išslydimą) ir atsiranda skausmas dėl žaizdelių sąnario paviršiuje, išsivysčiusio artrito (sąnario uždegimo). Šioje stadijoje patologija tampa labiau pastebima dėl gyvūną kamuojančio skausmo. Jei girnelės liuksacija yra traumos pasekmė, taip pat dažnai yra pastebimas staigai atsiradęs šlubavimas.

Diagnozuojama iš gyvūno šeimininko suteiktos informacijos ir ortopedinio tyrimo. Jo metu gydytojas apčiuopos būdu stebi grinelės judėjimą lankstant bei sukant sąnarį. Taip pat gali būti pasiūlyti papildomi tyrimai, tačiau jie labiau skirti ne pačiai liuksacijos diagnozei patvirtinti, bet norint įvertinti kelio sąnario sudedamųjų dalių būklę ir šalia esančias patologijas, tokias kaip klubų displazija ir pan. Jei tyrimui, ar operaciniam gydimui reikia gyvūną primigdyti, labai rekomenduotina atlikti kraujo biocheminius ir morfologinius tyrimus.

Jei girnelės būklė nekelia didelių problemų paprastai gydymas nėra skiriamas. Tačiau rekomenduojamas sveikas reguliarus fizinis krūvis. Verta koją pasaugoti nuo staigių (ypač sukamųjų) judesių ir smarkaus šokinėjimo, nes girnelės liuksacija yra predisponuojantis faktorius kryžminių sąnario raiščių trūkimui. Todėl, jei girnelės liuksaciją turintis šuo po smagaus palakstymo su kitais šunimis pradeda smarkiai šlubuoti, vertėtų apsilankyti pas gydytoją ortopedą ir įsitikinti ar netrūko kryžminis kelio raištis. Taip pat, norint apsaugoti sąnarį, gali būti skiriami papildai sąnariams. Jei sąnarys jau pažeistas ir atsiranda skausmas bei šlubavimas, skiriami vaistai nuo skaismo. Kai kelio girnelės patologija smarkiai pažengusi, gydytojas gali pasiūlyti situaciją taisyti chirurginiu būdu. Prognozės paprastai būna geros, bet tai labai priklauso nuo patologijos laipsnio, šuns svorio ir pooperacinio laikotarpio priežiūros. Pooperaciniu laikotarpiu svarbu pradžioje laikytis narvo rėžimo, vėliau atlikti tinkamą reabilitaciją. Tiek esant pirminėms stadijoms, tiek stipriai patologijai, labai svarbu tinkamai kontroliuoti gyvūno svorį.