Ausis ar balionas?

Ausies kaušelio hematomos gali atsirasti ir šunims, ir katėms (ir netgi žmonėms!). Nors gali pasireikšti visiems, vis tik dažniausia ši problema randama pas šunis. Standartinis pacientas su šia problema tai vidutinio amžiaus nulėpausis didelių ausų savininkas. Literatūros duomenimis, į ausų hematomas ypač linkę Auksaspalviai ir Labradoro retriveriai. Nepastebėti ausies hematomos yra beveik neįmanoma. Tai ausies išsipūtimas, kuris gali apimti visą ausį arba dalį jos, gali pažeisti vieną arba abi ausis. Ausis, ypač pirminėse stadijose, būna karšta, skausminga, gali matytis pamėlimas, paraudimas. Augintiniai ir toliau dažnai purto galvą, laiko ją palenkę į probleminės ausies pusę.

Hematoma tai nėra liga pati savaime, iš emės tai yra traumos pasekmė. Trauma dažniausiai atsiranda kai gyvūnas intensyviai ir smarkiai kaso ausis, purto galvą. Tai sukelia ausyje esančių kraujagyslių trūkimą ir kraujas išsilieja į tarpą tarp odos bei kremzlės. Kadangi skystis neturi kur išbėgti, jis pradeda kauptis ertmėje ją vis didindamas ir ausis pasidaro panaši į balioną. Nors hematomai susidaryti reikia ausų purtymo ir jį sukeliančio faktoriaus, vis tik nėra pilnai atmetamas ir genetinis faktorius, dėl kurio kraujagyslės yra silpnesnės, o tuo pačiu labiau linkusios į pažeidimą. Kraujagyslių stiprumui įtakos gali turėti ir kai kurios individo ligos, pvz., Kušingo sindromas. Taip pat hematoma gali lengvai atsirasti esant kraujo krešumo sutrikimams, Hematomų atsiradimui tam tikrą įtaką daro ir amžius, dėl kurio ausyje esančios struktūros tampa lengviau pažeidžiamos. Retesniais atvejais ausies kaušelio hematoma gali atsirasti ir po traumos, pvz., ausį stipriai sutrenkus, po hiperaktyvių žaidimų ar krimstelėjus kitam šuniui. Vis tik absoliuti dauguma ausų išsipūtimo atvejų susiję su viena iš šių priežasčių:

1. Ausies uždegimas. Gali būti bakterinis, grybelių arba erkučių sukeltas;

2. Svetimkūniai. Tikrai nereti atvejai kai po aktyvaus laisvalaikio augintinis grįžta su pvz., žolės stiebeliu ausyje. Kartais to ir užtenka, net ir menkas svetimkūnis stipriai dirgina ausį, gyvūnas purtosi ir kraujagyslė trūksta. Net jei svetimkūnis nerandamas ausyje, šio faktoriau pilnai atmesti negalima, nes pašalinis daiktas jau gali būti tiesiog išpurtytas, o jo pasekmės lieka ilgesniam laikui;

3. Alergija gali pasireikšti daugybėje kūno vietų, įvairiomis formomis. Šnekant apie ausų hematomas, alergija gali įtakoti šį procesą dvejopai. Pirma, alergiškiems gyvūnams yra labai dažni chroniniai ausų uždegimai. Antra, alergiškam augintiniui ausys tiesiog gali kelti diskomfortą – jos gali būti paraudusios, jautrios, niežtinčios, tokiose ausyse kaupiasi daugiau sekreto;

4. Dariniai. Jie gali būti įvairūs, pradedant nuo ausyje augančių polipų (kas yra gan dažnas radinys otoskopijos metu) iki navikinių susirgimų, kurie sukelia ausies diskomfortą;

5. Patologiniai ausies pakitimai. Tai yra netaisyklinga išsivysčiusios ausies struktūros arba chroniniai sutrikimai, tokie kaip kanalo kalcifikacija, sekrecinių liaukų netinkamas veikimas ir pan.
   

Kaip jau minėjau, pastebėti šį sutrikimą šeimininkams tikrai nesudėtinga, bet tuoj pastebėjus apsilankymas pas gydytoją yra būtinas, nes būklė augintiniui skausminga. Nors aiškiai matoma, kad yra ausies išsipūtimas, siekiant, kad jis nepasikartotų, būtina surasti tikrąją ausų traumos priežastį. Tam yra atliekama otoskopija, reikia turėti galvoje, kad ne visada ją įmanoma atlikti nemigdytam gyvūnui. Ausys labai jautri vieta ir esant jų patologijoms, gyvūnas dėl skausmo gali tiesiog nesileisti būti apžiūrimas. Gydytojas gali rekomenduoti kraujo tyrimus, rentgenogramą ar kitus reikalingus diagnostinius metodus.

Iš principo yra trys pagrindiniai gydymo metodai, turintys daugybę variacijų. Tinkamiausią būdą parenka veterinarijos gydytojas, apžiūrėjęs pacientą:

1. Konservatyvus gydymas. Šiam gydymo metodui dažniausiai nereikalinga narkozė, hematoma yra praduriama ir skysčiai išteka arba yra ištraukiami per švirkštą. Vietiškai gali būti leidžiami vaistai, susidariusi kišenė plaunama, dedamas drenas. Jei gyvūnas yra nulėpausis, ausis turi būti pritvirtinama viršuje, kad skysčiai geriau šalintųsi ir mažiau kauptųsi, ausis gerai vėdintųsi. Minusas tas, jog ertmė ausyje lieka, o tuo pačiu lieka ir nemaža tikimybė, jog joje skysčiai kaupsis ir toliau.

2. Chirurginis gydymo metodas. Šiuo atveju gyvūnas yra narkotizuojamas, atliekama operacija, kurios metu per kišenės ilgį yra daromas pjūvis (linijinis arba s formos). Susidariusi kišenė išplaunama, išvalomas sukrešėjęs kraujas. Tam, kad skysčiai nesikauptų vėl, visas ertmės plotas yra sudygsniuojamas. Tokiu budu abu dėl skysčio išskirti ausies sluoksniai yra suspaudžiami ir nebelieka galimybės vėl kauptis turiniui. Naudojant šią techniką gydytojai įdeda ir šiek tiek savo kūrybiškumo – į siūles gali būti įsiuvamos sagos, vamzdeliai, rentgeno nuotraukos ir pan., bet tai jau asmeninės technikos klausimas. Į subtilybes kam tai reikalinga nesigilinsiu.

3. Gyjimas savaime. Toks variantas yra, vis tik šiuo atveju tikimybė, kad ausis deformuosis visam likusiam gyvenimui pati didžiausia. Toks metodas gali būti tinkamas tik tuo atveju, jei hematoma maža, neprogresuoja ir yra tiksliai žinoma (ir išspręsta) pirminė problema dėl ko atsirado pažeidimas. Jei gyvūnas daugiau nebežaloja ausies purtydamas ar krapštydamas ir skysčiai sustoją kaupęsi – absorbcija įvyksta savaime, tačiau tai užtrunka. Norint pagreitinti procesą gali būti naudojami įvairūs tepalai, vis tik greito proceso tikėtis vis tiek neverta. Bendrai tariant, šio metodo imtis nerekomenduoju, nebent labai išskirtiniais atvejais esant tam tikroms priežastims, pasitarus su gydytoju ir naudojant nuskausminamuosius vaistus.

   
   

Iš esmės ausies kaušelio hematoma dažniausiai yra baisiai atrodanti, tačiau lengvai gydoma patologija. Vis tik reikia turėti galvoje, kad ji gali palikti estetinių defektų, ypač jei yra ilgai negydoma arba dažnai atsinaujinanti (tai nutinka nediagnozuojant pagrindinės ligos). Ausys gali susigarankščiuoti ir tapti panašios į kalafiorą, stačiausiams gyvūnams ausys gali nebestovėti, gali pakisti jų forma ir storis. Išvengti ausų kaušelio hematomos neįmanoma, vis tik tinkamai prižiūrint ausis ir laiku pastebėjus bei tuoj pat gydant ausų ligas, hematomai atsirasti tikimybė smarkiai sumažėja.